Kodėl dirbtinis intelektas nėra pakaitalas psichologui?

Paguoda be pokyčio: kodėl dirbtinis intelektas nėra pakaitalas psichologui?

„Aš kalbuosi su dirbtiniu intelektu, vietoje psichologo…“  šis sakinys nuskamba vis dažniau mano kabinete. Vienas iš pagrindinių emocinės paramos šaltinių šiandienos jaunuoliams tampa ne žmogus, o dirbtinio intelekto (DI) pokalbių robotai. Bet ar ši tendencija padeda? O gal ji slepia gilėjančią emocinę izoliaciją?

Šiuolaikiniame išmaniame ir inovacijų kupiname pasaulyje žmonės vis dažniau naudojasi dirbtinio intelekto teikiamais privalumais. Savo kabinete, neretai girdžiu, jog su dirbtinio intelekto pokalbių robotais žmonės dalinasi emociniais sunkumais, guodžiasi, prašo psichologinių patarimų – ir dažniausiai jaučiasi suprasti. Atrodo, kad dirbtinis intelektas tampa draugu, terapijos pakaitalu ar net emocine parama teikiančia alternatyva. Tačiau ar tikrai šis santykis gali gydyti? O gal priešingai – sukuria pavojingą priklausomybę?

Kodėl paaugliai renkasi DI vietoje psichologo?

Dirbtinis intelektas neretai paaugliams garantuoja anonimiškumą ir greitą problemos sprendimą. Kuo daugiau žmogus bendrauja su dirbtiniu intelektu, tuo geriau šis perima jo kalbos stilių, analizuoja pomėgius, todėl ilgainiui tampa patraukliu ir įtaigiu pašnekovu įvairaus amžiaus žmonėms. Dirbtinis intelektas niekada neteisia, atskleidžiant jam savo sunkumus ar prašant patarimo, nereikia bijoti atsiverti, jaudintis dėl kito  nuomonės ar baimintis būti nesuprastam. Taip pat tai kainuoja žymiai mažiau pastangų ir laiko, nei ieškant kvalifikuoto specialisto, kuris patiktų. Chatbot’ai veikia 24/7, todėl tampa skubia emocine parama bet kuriuo metu. Neretai tai skamba, kaip patraukli alternatyva, nes jaunuoliai gauna atsakymą akimirksniu, be laukimo eilių. Paaugliui, kuris bijo būti nesuprastas ar nuvertintas, DI yra „saugus”, nes jis nesmerkia, nekelia klausimų. Žmogus gali nutraukti pokalbį kada tik nori, nepatirdamas  diskomforto, išvengia konfrontacijos ar susidūrimo su tikrove. Remiantis šiomis priežastimis būtų galima teigti, jog neretai šie privalumai sukuria iliuziją, kad dirbtinis intelektas yra saugi ir patogi emocinės pagalbos forma.

Tačiau ši skaitmeninė „empatija“ turi pavojingą kainą.

• Emocinė priklausomybė. Paauglys gali priprasti prie dirbtinio intelekto kaip prie savo „virtualaus draugo“. Tokiu atveju natūralūs santykiai su žmonėmis tampa mažiau svarbūs, o tai ilgainiui apsunkina tikras emocines patirtis, ryšį ir socialines interakcijas su gyvais žmonėmis. Dirbtinio intelekto „chatbot‘ai tik patvirtina jaunuolių subjektyvų išgyvenimą, todėl palaipsniui vartotojai įpranta gauti teigiamą grįžtamąjį ryšį be atsakomybės jausmo, kas skatina priklausomybę nuo paviršutiniškos paguodos, ypač kai paauglių emocinis intelektas dar nėra tinkamai išsivystęs. Tai reiškia, jog jaunuolis gali pradėti jaustitikrą emocinį ryšį su dirbtiniu pokalbių robotu, priskirdamas jam žmogiškų savybių, nors iš tikrųjų bendrauja su algoritmu. Verta paminėti, jog toks bendravimo modelis ypač pavojingas jaunuoliams turintiems žemą savivertę ar patiriantiems atstūmimo vienišumo jausmus.
• Problema normalizuojama, bet nesprendžiama. Dirbtinis intelektas yra programuotas taip, kad reaguotų į vartotojo tekstą arba balsą, pasitelkdamas didžiulius duomenų kiekius ir kalbos modelius. DIneturi sąmonės, emocijų ir tikrojo supratimo. Visa jo „empatija“ yra tik algoritminė imitacija, paremta išmoktais atsakymų modeliais. Dėl to emocinis atliepimas yra paviršutiniškas: jis patvirtina vartotojo emocijas, bet nepasiūlo gilios refleksijos ar transformacijos. Pavyzdžiui, jaunuolis pasako: „Man liūdna kiekvieną dieną“. DI atsako: „Tai normalu, visi taip jaučiasi“. Nėra klausimo – „kodėl?“ Nėra plano – „ką keisti?“  Terapijoje svarbu ne vien paguoda, bet ir konfrontacija – padėti žmogui pamatyti savo mąstymo klaidas, destruktyvius elgesio modelius, įsisąmoninti traumas. DI vengia konfrontacijos, nes jo tikslas – palaikyti vartotoją, o ne kelti diskomfortą pokyčiui. Dirbtinio intelekto pokalbių sistemos vengia iššūkio – jos neanalizuoja klaidingų įsitikinimų  ir nesiūlo kognityvinio perdirbimo. Paaugliui gali atrodyti, kad DI jį „supranta“ labiau nei žmogus, tačiau tai tik iliuzija. Ši saugumo jausmo imitacija stabdo tikros pagalbos paiešką. Psichologas pritaiko pagalbą pagal kiekvieno asmens istoriją, esamą problemą, šeimos situaciją. DI remiasi bendromis žiniomis, todėl dažnai duoda standartinius, paviršutiniškus patarimus.
• Pavojingų situacijų nepastebėjimas. Chatbot’ai reaguoja į vartotojo jausmus iš anksto užprogramuotais šablonais, todėl dažnainesupranta emocinio konteksto ar giluminės problemos esmės. Pvz., kai žmogus išreiškia nerimą dėl savivertės, dirbtinis intelektas gali pateikti tik paviršutinišką palaikymą: „Tu esi vertingas žmogus“, bet neanalizuoja, kodėl jo savivertė iškreipta. Psichologas geba išgirsti ne tik žodžius, bet ir pastebėti emocinę išraišką, kūno kalbą, balso toną, prieštaravimus tarp to, ką žmogus sako ir ką jaučia. DI šių subtilybių nepastebi. Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog DI gali neatpažinti, kad už eilutės „Aš pavargau gyventi“ slypi realus ketinimas nusižudyti. Jis gali pateikti neutralią arba padrąsinančią frazę, kuri neužtikrina saugumo. Kartais algoritmas gali pernelyg normalizuoti sunkią situaciją teigdamas: „Visi kartais taip jaučiasi”, kas paaugliui gali sukelti įspūdį, jog jo problema nesvarbi. Kai kurie algoritmai, susidūrę su jautria tema, iš viso neatsako arba duoda abstraktų tekstą: „Negaliu komentuoti šios temos“. Paaugliui tai gali pasirodyti kaip atstūmimas, sustiprinti izoliacijos jausmą. Tuo tarpu susitikimas su kvalifikuotu specialistu leidžia įvertinti problemos rizikos lygį, pastebėti neverbalinius signalus, laiku suteikti kvalifikuotą ir skubią pagalbą, užtikrinti emocinę paramą.
• „Always-on“ efektas ir emocinis perdegimas. Dirbtinis intelektas, prieinamas 24/7, suteikia paaugliams iliuziją, kad jie bet kuriuo metu gali pasikalbėti, išsipasakoti ar gauti „palaikymą“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip privalumas – nereikia laukti konsultacijos, planuoti laiko, pagalba visada pasiekiama. Tačiau būtent šinuolatinė prieiga sukuria vadinamąjį „always-on“ efektą – nuolatinį emocijų perdirbimą be natūralaus pertraukos ciklo, kuris būtinas psichikos sveikatai. Tradicinėje psichoterapijoje labai svarbūs intervalai tarp sesijų, tai laikas, kai klientas savarankiškai apdoroja, ką aptarė su terapeutu. DI iškreipia šį terapinį ritmą, nes su juo galima kalbėtis nuolat, nepaliekant erdvės refleksijai. Taip pat vietoje to, kad jaunuolis išmoktų išbūti su savo neigiamais jausmais, jis juos tiesiog užrašo į pokalbio laukelį tikėdamasis greitos paguodos, taip galimai nuneigiant savo jausminę sferą. Nors DI gali padėti „išsirašyti mintis“, jis nesuteikia gilaus interpretacinio ryšio. Tad refleksijos procesas lieka paviršinis ir kartojasi, vietoj to, kad vestų į naujus įžvalgų lygius. Taip pat labai svarbu paminėti, jog nuolatinis jausmų „išliejimas“ gali virsti emociniu perdegimu – paauglys tampa pernelyg pavargęs nuo savo emocijų, pradeda vengti santykių su žmonėmis, jaučia nuolatinį nuovargį ir vidinę tuštumą.
• Duomenų kaupimas ir jų panaudojimas. Paauglių pasitikėjimas DI reiškia, kad jie atskleidžia itin jautrią informaciją dirbtiniams pokalbių robotams. Nors dauguma programų deklaruoja duomenų apsaugą, tačiau kas nutinka, kai tavo liūdnumas tampa produkto dalimi?“ Realybėje egzistuoja rizika, kad šie asmenų pateikti duomenys bus parduodami ar panaudojami modelių treniravimui.

Dažnas naudojimasis dirbtiniu intelektu sprendžiant savo psichologinius sunkumus gali turėti ilgalaikių pasekmių:

1. Silpnėja socialiniai įgūdžiai – užuot mokęsis spręsti konfliktus ar kurti tikrus santykius, paauglys įpranta prie „saugių“ DI pokalbių.
2. Mažėja savivertė – priklausomybė nuo DI stiprina mintį, kad„tik technologija mane supranta“.
3. Ignoruojama tikrovė – jaunuoliai gali pradėti tikėti, kad DI yra „gyvas“ partneris, o realūs santykiai tampa mažiau patrauklūs.

Taigi apibendrinant būtų galima teigti, kad DI pokalbių robotai gali suteikti paguodą ir padėti paaugliui jaustis ne vienišam. Tačiau jų „empatija“ yra technologinė iliuzija. Tikrasis gijimas vyksta tik terapinėje sąveikoje – per empatiją, konfrontaciją, supratimą ir saugų bendravimą. DI gali būti tarsi pleistras, bet ne gydymas. O mūsų paaugliams reikia ne tik greito atsakymo, bet ir tikro emocinio ryšio.

*Straipsnį parengė „Lotus medica” medicinos psichologė, Milita Judzinskė.

Jeigu jaučiate, jog jums reikalinga pagalba, tačiau nežinote į ką pirmiausia kreiptis – drąsiai susisiekite su klinikos „Lotus Medica“ administracija nurodytais kontaktais: telefonu +370 696 59955 arba el. paštu info@lotusmedica.lt.