Kaip padėti išgyvenantiems augintinio netektį

  „Atimtas sielvartas“ – kaip padėti išgyvenantiems augintinio netektį

Vis daugėja žmonių, savo ar šeimos gyvenimą praturtinančių augintinio įsigijimu. Jis suteikia džiaugsmo, ramybės, šilumos, tačiau neretai tenka išgyventi mylimo augintinio netektį. Gyvūnėlio gyvenimo trukmė paprastai trumpesnė, nei žmonių ir augintinio netektis kartais tampa pirmuoju susidūrimu su mirtimi apskritai.

Netekus augintinio dažnai jų šeimininkai išgyvena tuos pačius jausmus, kaip ir netekus žmogaus. Gali užplūsti liūdesys, skausmas, kaltė, izoliacija ir vienatvė. Išskiriamos penkios gedulo stadijos– neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas. Ne visos stadijos gali eiti iš eilės, jos gali apsikeisti ar pasireikšti ne visos. Vaikas ar suaugęs gali išgyventi šias stadijas, susidūręs su augintinio netektimi. Tyrimai atskleidžia, kad gedulo stadijos gali būti susijusios su ryšio su augintinio stiprumu, asmeninėmis žmogaus savybėmis.

Dažnai su gyvūnėlio netektimi ypač sunku susitaikyti, jei netektis buvo netikėta ar gyvūnėliui išėjus dėl nelaimingo atsitikimo. Kaltė yra labai dažnas jausmas, lydintis globėjus. Gedulą reikia išgyventi du kartus, jei su gyvūnėliu reikėjo atsisveikinti savo sprendimu. Sprendimo priėmimo našta gali dar labiau apsunkinti gedulą. Net jei tai buvo vienintelė galimybė apsaugoti mylimą augintinį nuo kančių, šeimininką kamuoja kaltės jausmas. Tai atvejis, kai jausmai gali meluoti ir kaltė neatspinti realybės, o yra stiprios meilės ir prisirišimo atspindys.

Gyvūnėlio netektis gali būti ypač skausminga, nes paprastai jis nemažai dalyvauja mūsų kasdienybėje – nuo maisto pirkimo, rūpinimosi jo sveikata, vedžiojimo, iki buvimo kartu vakarais ir savaitgaliais arba visą dieną. Jis visada kartu, kaip tikras šeimos narys. Namų aplinka, lova, ant kurios miegodavo arba palangė, ant kurios laukdavo vakare grįžtančio šeimininko, primena augintinį. Prisiminimai, kur buvo jo indeliai, žaislai ir kiekviena kartu praleista minutė, užtvindo liūdesio ir bejėgiškumo, beprasmybės, neteisingumo jausmais. Namai ištuštėja ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Neatitikimas tarp aplinkos, kuri primena, kad gyvūnėlis čia yra ir tarp realybės, gali kelti dar didesnį skausmą ir vienatvės jausmą. Ryšys dar liko, o gyvūnėlio nebėra. Gali atsirasti nerimas dėl kitų savo augintinių ar apatija, bepramybė, tarsi nebūtų jėgų ir noro elgtis taip, kaip iki tol.

Neretai bijodami būti nepriimti, nesuprasti, palaikyti pernelyg infantiliais ar emocionaliais, šeimininkai slepia savo išgyvenimus, laiko juos viduje. Amerikietis teologas ir tanatologas (mirties, netekties ir gedėjimo procesų tyrėjas) Kenneth J. Doka yra viena centrinių figūrų šiuolaikinėje netekties psichologijoje. 1989 m. knygoje „Disenfranchised Grief: Recognizing Hidden Sorrow“ jis apibrėžė „disenfranchised grief“ kaip gedulą, kuris nėra socialiai pripažintas, viešai išreikštas ar palaikomas. K. J. Doka kalbėjo apie netektis, kurios laikomos „per mažomis“ ar „nevertomis“ stipraus sielvarto. Kitaip tariant — tai sielvartas, kurio visuomenė nepripažįsta „leistinu“. Vienas iš  „atimto sielvarto“ pavyzdžių, buvo augintinio mirtis.

Gedintys šeiminkai nesidalina jausmais, nes nenori būti nuvertinti dėl savo gedulo. Jei žmogų slegia dar ir kiti rūpesčiai, gyvūnėlio netektis buvo netikėta ar prieš tai tęsėsi ilgas ir sudėtingas gydymo laikotarpis – žmogus netektį sutinka su jau labai išsekusiais emociniais resursais. Šis sielvartas gali kelti riziką atsirasti rimtoms emocinėms problemoms. Tyrimai atskleidžia, kad dažnai stipriausi išgyvenimai tęsiasi apie du mėnesius, bet gedulas gali užsitęsti ir iki keletos metų. Nėra termino, kiek šis „atimtas sielvartas“ gali trukti, tai labai individualu.

Kas gali palengvinti skausmą, išgyvenantiems augintinio netektį:

Rūpestis prisiminimais. Jis gali būti įvairus. Galima sukurti nuotraukų albumą, surinkti gražiausias akimirkas, praleistas kartu. Prisiminimai tarsi pėdsakas, kurį gali išsaugoti ir branginti.

Rūpestis emociniu ryšiu ta forma, kuria jis gali būti. Dažnai gyvūnėlių globėjai turi sau kažkokį paaiškinimą, kur gyvūnėlis dabar. Kiti tik ieško atsakymo. Dar kitiems tai kelia dar didesnį sielvartą ir tuštumą. Laiškas augintiniui gali padėti jaustis ne tokiam vienišam ir šiek tiek palengvinti ypač stiprius išgyvenimus.

Pasidalinti savo jausmais su tais, kurie supranta ir gali atjausti.

Rūpintis kitais gyvūnais, savanoriauti, taip gražiai įprasminant prarasto augintinio atminimą.

Rūpintis savimi. Svarbu miegoti, valgyti – gedulas gali atimti mūsų gebėjimą rūpintis savimi.

Leisti sau gedėti ir nekaltinti savęs dėl to. Tyrimai atskleidžia, kad gedulas dėl gyvūnėlio gali tęstis kelis metus, nėra jam numatyto termino.

Prisiminti akimirkas, kai augintis buvo laimingas. Tai sukelia laimę ir mums. Mažėja kaltės, vienišmo jausmas.

Pasilikti kelis augintinio daiktus, kaip prisiminimą. Visų gyvūnėlio daiktų saugojimas gali kelti labai stiprius jausmus, nes suvokimas, kad augintinis jais nebepasinaudos, gali būti labai skausmingas. Bet tai priklauso nuo žmogaus. Nepasilikti nei vieno daikto, stengiantis nustumti kuo toliau savo išgyvenimus ar juos paneigti, greičiausiai gali sugrįžti su dar didesniu emociniu skausmu.

Kiekvienas žmogus yra unikalus, kaip išgyvena gedulą. Ne visi išvardinti būdai gali tikti. Kartais pats globėjas gali rasti tai, kas padeda sušvelninti išgyvenimus ir pamatyti prasmės. Jei sielvartas ypač stiprus ir emocinė būsena sudėtinga, reikėtų nebijoti kreiptis į specialistus, psichologus arba ieškoti palaikymo ir pagalbos tarptautinėse ir online grupėse — APLB, Facebook grupės, Zoom palaikymo grupės ir kt., kurios praktiškai veikia visame pasaulyje.

*Straipsnį parengė medicinos psichologė Giedrė Starkevičiūtė

Jeigu jaučiate, jog jums reikalinga pagalba, tačiau nežinote į ką pirmiausia kreiptis – drąsiai susisiekite su klinikos „Lotus Medica“ administracija nurodytais kontaktais: telefonu +370 696 59955 arba el. paštu info@lotusmedica.lt.